Žurnalistas ir LKL teisėjas Rytis Sabas apie gyvenimo ir sporto sūkurius ir šaltus nervus

Matydami įvarius sporto renginius, dažnai žavimės sportininkais, treneriais ar net sporto šakų organizacijomis. Retas kuris nepagalvoja apie tai, kaip būtų šaunu bent piršteliu prisiliesti prie mėgstamo sporto industrijos. Kai kuriems svajonės pildosi, tačiau pildosi jos dėka sunkaus, ilgo ir nuoseklaus darbo. Darbščiausios bitės kartais tampa mažai, o gal net ir visai nematomos. Tokiais epitetais galima pavadinti ir Rytį Sabą, Benedikto Vanago komandos „Pitlane“ komunikacijos vadovą ir Lietuvos krepšinio lygos teisėją. R. Sabas papasakojo apie žiniasklaidą, nuotykius krepšinio čempionate, darbą su žinomiausiais šalies krepšininkais bei meilę sportui.

Papasakok, kaip pasukai į žurnalistikos pusę?

Rytis Sabas | Asmeninio albumo nuotr.

Tai galima vadinti giminės reikalu. Pusseserė Laisvė Radzevičienė ir būsimas jos vyras Vytaras papasakojo, kad studijuojant žurnalistiką galima patirti daugybę įdomių dalykų, susipažinti su daugybe įdomių žmonių, o mokytis daug ir nereikia. Mokykloje maniau, kad studijuosiu matematiką (baigiau matematinę klasę Vilniaus A.Vienuolio vidurinėje mokykloje, vėliau atgavusioje Vytauto Didžiojo gimnazijos vardą), biologiją arba anglų kalbą. Tačiau po pokalbio su Laisve ir Vytaru nutariau, kad mane traukia tas sūkurys, kuris vadinasi savo patirčių, išgyvenimų ir nuotykių perteikimas žmonėms – žurnalistika.

Studijavai užsienyje. Kur, kaip, kodėl?

Tais laikais, kai studijavau žurnalistiką, Lietuva dar buvo trečiojo pasaulio šalis, kurią Vakarai visomis priemonėmis traukė į savo pusę. Tad visokių stipendijų, programų, kurių dalyviams nereikėjo mokėti nė cento gaunant aukščiausio lygio žinių, buvo apstu. Tereikėjo mokėti anglų kalbą, bendrauti, ir viskas. Taip atsirado studijos ir stažuotės „Reuters“ Londone, Europos Sąjungos tobulinimosi programos Nyderlanduose, kursai ir seminarai kitose valstybėse.

Londone praleidau bene vertingiausią mokslo ir pasaulėžiūros plėtimo laiką profesiniu požiūriu. Labai aiškiai supratau, kaip susijusi ekonomika ir politika, kas yra žurnalisto objektyvumas, tolerancija, savo nuomonės atribojimas nuo faktų. Išmokau savarankiškai planuotis biudžetą, dirbti su komanda, iš menkiausių detalių pagauti faktą, vertą publikacijos.

Rytis Sabas su Lituanica komanda | Asmeninio albumo nuotr.

Mastrichte, Nyderlanduose, susiformavo nuomonė apie nuomonės reiškimo laisvę, principus, atsirado daugybė bičiulių, su kuriais iki šiol bendraujame.

Vėliau ši patirtis atvėrė kelią į įvairias misijas Bosnijoje, Kosove, Afganistane, Irake, karo žurnalistiką. Aišku, prie to prisidėjo ir tai, kad nuo pirmo kurso dirbau Lietuvos dienraščiuose.

Kada supratai, kad sportas yra tavo variklis?

Sportą vadinu ne varikliu, o tiesiog gyvenimu. Jau nuo vaikystės tėtis uždegė mane aistra krepšiniui, kai drauge stebėdavome „Žalgirio“ ir CASK dvikovas, o su kitais Vilniaus krepšinio mokyklos auklėtiniais vaikščiodavau į „Statybos“ rungtynes Sporto rūmuose. Žavėjausi Alfredu Vainausku, Rolandu Peniku, Šarūnu Marčiulioniu ir Artūru Karnišovu, prieš kurį teko ne kartą žaisti.

Tėtis taip pat uždegė aistra stalo tenisui, badmintonui, tinkliniui ir net karomai (Novuss, Karrom, Pocket Billiard).

Po to ėjo rungtyniavimas Lietuvos aukščiausioje krepšinio lygoje drauge su dabartiniu prodiuseriu Rolandu Skaisgiriu. Tada aikštelėje teko susidurti su Žydrūnu Ilgausku, Gintaru Einikiu, Dariumi Lukminu, Virginijumi Praškevičiumi, Mindaugu Lekerausku, Dariumi Songaila. Lygiagrečiai ėjo ir teisėjavimo linija. Suvokiau, kad krepšinį myliu, suprantu ir noriu likti drauge.

Tačiau lygiai taip pat domėjausi kitomis sporto šakomis. Juolab kad pirmieji darbo metai dienraščiuose ir televizijoje buvo susiję su sporto žurnalistika.

Europos čempionatas Lietuvoje. Kaip atsidūrei šiame epicentre?

Rytis Sabas su A. Saboniu | Asmeninio albumo nuotr.

Dabar sudėtinga prisiminti pradžią. Nuo pirmojo kurso žengėme koja kojon su Linu Kunigėliu. Vienu metu jis pasiūlė padėti Lietuvos krepšinio federacijai, rengusiai Europos jaunučių vaikinų čempionatą Kaune. Mielai prisidėjau, tada susipažinau su Mindaugu Špoku (dabartinis LKF generalinis sekretorius), kuriam tiko mano požiūris. Taip gavau kvietimą prisidėti ir prie Europos vyrų krepšinio čempionato organizavimo. Buvo smagu, juolab kad turėjau patirties, žinių ir didžiulio noro sukurti nepamirštamą šventę.

Su A. Saboniu teko apkeliauti didžiąją dalį Europos. Kuri šalis paliko didžiausią įspūdį?

Visos šalys paliko didžiulį įspūdį, visos jos buvo savitos. Vis dėlto kelias išskirčiau. Slovėnija sužavėjo savo aistra krepšiniui, mažos valstybės sugebėjimais. Izraelis – savo nenusakoma aura, kurią tikriausiai sukūrė išeiviai iš Lietuvos ir tūkstantmetė istorija. Gruzija – apskritai kažkokia fantastika savo svetingumu, linksmumu ir nuoširdumu.

Ar buvo kokių nors smagių, o gal ir rimtų nutikimų ar kuriozų ruošiantis čempionatui?

Apie tuos kuriozus būtų galima parašyti knygą. Jų buvo gausybė. Ir linksmų, ir rimtų. Tačiau didžiausias nuotykis buvo pats čempionatas. Jo metu vadovavau Klaipėdos grupės organizacijai. Tuo metu buvo labai rimta trintis tarp Rusijos ir Gruzijos, o Klaipėdoje žaidė ir rusai, ir gruzinai. Abiejų valstybių sirgalių buvo šimtai. Teko spręsti reikalus, kad jie nesėdėtų šalia, kad abiejų šalių valdžios atstovai su visa gvardija apsaugos nesusidurtų koridoriuose ir panašiai. O dar, be to, reikėjo dirbti ir viso organizacinio komiteto komunikacijos fronte, bendrauti su FIBA, Lietuvos valstybinėmis institucijomis. Gera prisiminti (šypsosi).

Esi ir vienas iš LKL teisėjų. Norėjosi būti arčiausiai krepšininkų ir geriau matyti varžybas?

Rytis Sabas | Gintaro Šiupario nuotr.

Teisėjauti mane paskatino taip pat tėtis. O ir treneris Eduardas Kairys sakė, kad iš manęs krepšininko nebus, tačiau teisėjas gali. Taip ir plėšiausi tarp žaidimo ir teisėjavimo.

Teisėjaudamas rungtynių geriau nei žiūrovas nepamatysi. Tačiau matai ir privalai akimirksniu įvertinti tai, ko žiūrovai nepastebi. Be to, rungtynių metu dažnai kyla didžiulė įtampa, kurios metu privalai išlaikyti visiškai šaltus nervus. Man tai labai patinka.

Šiuo metu dirbi Benedikto Vanago komandoje. Kokia pažintis buvo su juo?

Rytis Sabas | Asmeninio albumo nuotr.

Buvau daug kartų girdėjęs jo vardą, susidūrėme keliuose renginiuose. Daugiausia, ką apie jį žinojau, buvo tai, kad Benediktas – puikus strategas, ryšių su visuomene fenomenas. Ne tik lenktynininkas, tačiau ir ralių bei dviračių maratono organizatorius. Kai sužinojau, kad ieško komunikacijos vadovo, pamaniau, kad labai norėčiau daug ko iš jo išmokti ir susieti su savo patirtimi bendram darbui. Labai džiaugiuosi, kad mūsų požiūriai sutapo. Ypač – į visuotinius principus, pozityvumą, minties ir žodžio reikšmę. Esu jam labai dėkingas.

Kokie tolesni tavo planai?

Šiuo metu – padaryti dviračių maratoną ne vienos dienos švente, o ilgalaikiu reiškiniu, padedančiu puoselėti ekologijos, draugiškumo, sveikos gyvensenos ir šeimos principus. Toliau – žiūrėsime (šypsosi).

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *