Jurga Anusauskienė apie fotografiją, meilę ir automobilių sportą

Santūri, tačiau amžinai su šypsena – tokią Jurgą Anusauskienę galėtų apibūdinti kiekvienas, bent kartą su ja pabendravęs. Kai susitikome pirmąjį kartą, Jurga juokėsi sakydama, kad smėlis tarp dantų, grįžus po ralio varžybų – įprastas reikalas. Todėl nusprendžiau žinomą fotografę pakviesti prie puodelio kavos ir pasikalbėti apie aistrą fotografijai, automobilius, šeimą, meilę ir dar daugiau.

Gal pradėkime nuo to, ar visada buvote tokia aktyvi?

Nuo kokių šešerių metų sąvokos „neturiu, ką veikti“ mano žodyne nebebuvo. Visada turėjau tik vieną dilemą – kaip suspėti. Esu net savo vaikams pranešusi, kad turiu nuostatą gyventi 150 metų. Na, tiesiog pasiskaičiavau, kad greičiau savo planų nespėsiu įgyvendinti (juokiasi). Tikrai nebūsiu ta mama ar močiutė, kuri tik prižiūrės anūkus. Manau, kad judrumą turiu visą gyvenimą ir tikiu, kad jį turėsiu ir toliau. Smalsumas, mano nuomone, nėra trūkumas, o atvirkščiai, privalumas – varikliukas, kuris mane veda į priekį. Noras sužinoti, patirti, išmokti galbūt ir inspiruoja tai, kad esu nenuorama (juokiasi).

Ar jūsų buvimas, pavadinkime, „eteryje“ buvo, o gal ir yra rinkodaros strategija darbo prasme ar vis dėlto tai yra tiesiog noras daryti ir atrasti naujus dalykus?

Jurga Anusauskienė | asmeninio albumo nuotr.

Tikrai suvokiu technologijų vertę šiame laikmetyje. Naudojuosi jomis kasdieninėje veikloje. Suprantu, kas yra facebook ar instagram, kaip jie funkcionuoja, bei kas yra algoritmai. Be abejo, mąstau ir žinau, ką aš ten dedu, bet kažkokių tikslų ar siekių tapti populiaria tikrai neturiu. Populiarumas yra pasekmė. Jei tai tampa tikslu – jau blogai.

Kur kas labiau vertinu gyvą bendravimą ir galimybę pažvelgti į akis. Esame šiek tiek apsinuodiję, „suskaipėję“, galime bendrauti įvairiose plotmėse, trumpiniais ir ženklais išsisakyti jausmus ar net prisipažinti meilei, bet kartais tiesiog nemokame vienas kitam pažvelgti į akis. Turiu 15 metų patirtį ir sąlytį su laukine gamta, su gyvūnais, kur aplinkybės paskatino domėtis neverbaline kalba. Šnekamąją kalbą, kuri sudaro tik 30 procentų komunikacijos, ganėtinai pervertiname. Gyvūnai jos neturi, tačiau puikiai bendrauja. Man buvo įdomu kaip jie tai daro, todėl domėjausi šiais dalykais. Beje, įgytos žinios ir patirtis labai praverčia bendraujant su žmonėmis. Natūralu, juk esame gamtos dalis.

 

Televizijos nežiūriu jau ketverius metus. Kvietimų dalyvauti laidose ar projektuose gaunu pastoviai, bet dažnausiai atsisakau. Taip nutiko ir su kariniu projektu. Iš pradžių atsisakiau, nes buvo gaila laiko. Vis dėlto vėliau paskambinau organizatoriams ir pasakiau, kad sutinku dalyvauti, nes pamąsčiau, jog kariuomenė yra seniausias pasaulyje darinys, kuriame galima pasimokyti strateginio mąstymo, matymo ir komandinio darbo. Labai džiaugiuosi priėmusi šį sprendimą, nes tai buvo vienas įsimintiniausių potyrių mano gyvenime. Tai davė daug vertės ir savęs pažinimo bei daug kitų puikių dalykų.

Tačiau tikiu, kad tikrai turite draugų, kuriems populiarumas – siekiamybė?

Sąvoka “draugas” man labai reikšmingas statusas. Pavyzdžiui, galiu pasakyti, kad mano draugai yra mano vaikai. Sąvokos “pažįstami”, “bičiuliai” ir “draugai” man yra skirtingi terminai.  Tikrai žinau žmonių, kuriems populiarumas yra siekiamybė.  Suprantu, kad jų veikla yra nuo to priklausoma, ir jeigu jie iš to legaliai uždirba pinigus – kodėl gi ne. Juk jie nepardavinėja ginklų ar narkotikų. Tokie žmonės tiesiog taiko instrumentus, kurie padeda jiems gyventi taip, kaip nori, ir tai yra jų pasirinkimas. Man visa tai nėra nei tikslas, nei siekiamybė. Tame rate esu todėl, kad man smagu matyti bei dalytis.

Kaip fotografija atsirado jūsų gyvenime?

Viskas nutiko labai tarpsniškai, truputėlį netikėtai, kaip ir dauguma dalykų gyvenime. Manau, kad riba tarp pomėgio ir profesijos yra labai plona. Šiuo metu fotografija man yra gyvenimo būdas, nes jei, į tai, ką aš darau, žiūrėtume kaip į darbą, tai yra per sunku. Esu įsimylėjusi automobilių sportą, o įsimylėjeliai yra truputį neadekvatūs ir nepakaltinami ir galintys bet ką (šypsosi). Į pasaulį per foto kamerą žvelgiu jau 20 metų. Penkiolika iš jų – keliavau. Teko aplankyti per 120 valstybių. Pastaruosius ketverius metus specializuojuosi fiksuodama automobilių sportą, bet, be abejo, tenka fiksuoti ir kitus dalykus.

Kažkuriuo metu mano buvęs vyras pradėjo domėtis fotografija ir tiesiog per ilgai užsižaisdavo vienoje ar kitoje vietoje. Man buvo neįdomu ir nuobodu laukti kol jis nusifotografuos. Todėl aš kelis kartus pasiėmiau į rankas fotoaparatą ir pradėjau pasaulį stebėti per jį. Išmokau ne tik žiūrėti, bet ir matyti. Vėliau mūsų gyvenime susivedė keliai su tokiu žmogumi, kaip Rimantas Dichavičius, kuris labai palaikė ir skatino bei mokė įvairių paslapčių, tad jis tikrai padarė įtaką mano, kaip fotografės, pradžiai. Kitas žmogus, tai yra Antanas Vinkus, kuris, būdamas Lietuvos Respublikos ambasadoriumi Estijoje pasakė, kad nori būti pirmas, kuris padarys mūsų parodą. Ir nuo tada mes į savo darbus pradėjome žiūrėti šiek tiek kitaip nei tik į „spalvotus paveiksliukus.“ Paskui jau viskas vyko savaime: albumai, pristatymai, parodos, susitikimai…

Jurga Anusauskienė | asmeninio albumo nuotr.

Turėjau gyvenime tarpsnį, kai nefotografavau. Tai buvo susiję su pokyčiais asmeniniame gyvenime. Kai grįžau į fotografiją, technologijose įvyko toks lūžis kaip nuo Nokia 3310 iki Iphone (šypsosi). Kai vėl paėmiau fotoaparatą, supratau, kad daug ko nemoku. Nors  ir turėjau penkiolikos metų patirtį, teko užsiklijuoti žalią lapą, nuleisti uodegą, ausis ir nemažai padirbėti. Mėgstu sakyti: raumenys per naktį neužauga. Viskam reikia laiko ir įdirbio. Tai – nuolatinis procesas. Kūryba yra toks dalykas, jeigu nori būti gyvas, turi pulsuoti, ieškoti, galvoti, mąstyti… Ne retai būna taip, kad pabundu naktį ir galvoju, kaip padarysiu kokį nors kadrą ar iš kokios vietos geriau fotografuoti (juokiasi).

Kiek žinau, jūsų sūnus Mindaugas užsiima filmavimais. Ar tenka kartu padirbėti?

Mano vaikai yra mano komanda. Visada į santykius stengiausi taip žiūrėti ir bendrauti. Esu laiminga, kad buvo tam tikras ilgas laikotarpis kai su Evelina mus siejo ne tik šeimyniniai santykiai, bet ir veikla, dabar esu tikrai labai laiminga kai galiu dirbti su Mindaugu. Jis yra puikus specialistas, manau, kad savo srityje – vienas geriausių. Mes vienas kitą jau pažįstame, abu žinome savo kampus ir esame neblogai susidirbę.  Kadangi Mindaugas nepaprastai techniškai raštingas, jis buvo vienas iš mano mokytojų, kai grįžau į fotografiją. Būna, kad prasėdime iki paryčių ir studijuojame įvairius vaizdų, techninių ar meninių sprendimų, muzikos pavyzdžius. Diskutuojame, kas mums patinka, kas ne, kaip tai padaryta.

Kaip gimė aistra fotografuoti automobilius? Juk ši veikla nėra itin moteriška..

J. Anusauskienės darbai | asmeninio albumo nuotr.

Kaip ir minėjau, buvau jau sudėjusi savo foto ginkluotę ir net nesitikėjau, kad grįšiu į šį įstabų kūrybos pasaulį… Vieną dieną draugai mane pasikvietė prasiblaškyti į ralio varžybas. Sužavėta greičio, garso ir tikrumo, pajaučiau vidinį impulsą ir norą fotografuoti. Pasiskolinau fotoaparatą ir galvojau, kaip tuoj pat pridarysiu begalę gražių nuotraukų, nes jeigu pagaunu skrendantį paukštį, tai negi nepagausiu lekiančios mašinos? Ir ką jūs sau manote, per tris pirmus ralius nepadariau nei vieno gero kadro, kuris man patiktų.. Tokiu būdu „pagavau kablį“.

Automobilių sportas – berniukų „smėlio dėžė“. Mano kolegos fotografai taip pat beveik vieni vyrai, kurie yra velniškai stiprūs. Todėl gan greitai uždaviau sau klausimą: kuo skirsiuosi nuo keturiolikos puikių fotografų ant to paties kalnelio? Stengiuosi ieškoti savitumo, inovatyvių išraiškos priemonių. Būdama komandoje, turiu atlikti tam tikras užduotis,  tačiau greta to mėginu pasidaryti medžiagą ir tam tikroms savo idėjoms. Šiandien turiu sukaupusi apie dešimt terabaitų atminties išorinėse laikmenose. Ir tai tik iš mano ketverių metų patirties automobilių sporte.

Dabar esate B. Vanago komandos narė ir jau turite įamžinusi daugelį akimirkų. Kaip gimė pažintis ir pirmieji darbai su B. Vanagu?

Nesu jo įmonės „Pitlane“ darbuotoja. Esu viena iš fotografių, kuri dirba su juo. Su Benediktu esame pradirbę jau daugiau kaip trejus metus.

Susipažinome gana įdomiai – vienoje televizijos laidoje, kurioje buvo diskusija apie žmogaus galimybių ribas. Toje laidoje taip pat dalyvavo ir mano bičiulis Jurgis Kairys. Na, tai būtent laidoje gimusi pažintis man, smalsiam žmogui, įžiebė norą pamatyti jo garažą ar, kaip Benediktas vadina, bazę. Tikrai turėjau tokią sampratą, kad lenktynininkas turi garažą, kuriame vis tiek mėtosi įvairių detalių, tepalų ir panašiai. Aš pamenu, kai jis atidarė duris ir pamačiau tą, tokią sterilią tvarką, kaip reanimacijoje, ir tada prieš akis pupsojo tik OSCar’o bolido rėmas. Kaip koks dinozauro griautis (juokiasi). Tuo metu man buvo nenusakomas įspūdis ir užplūdęs jausmas, kad aš čia grįšiu.

Esate pristačiusi įspūdingą nuotraukų parodą, kurioje buvo naudojamos įmantrios technologijos. Ar tai jūsų mintis ir kaip ji atsirado?

J. Anusauskienės darbai | asmeninio albumo nuotr.

Tai buvo ta viena naktis, kai prabudau ir pagalvojau: „o ką, jeigu?“ (juokiasi). Atsimenu atsikėliau, panaršiau internete – nieko panašaus neradau. Tai buvo ir gerai, ir blogai. Gerai, nes originalumas yra privalumas, tačiau blogai tai, kad aš visiškai nežinojau, kaip tą sumanymą padaryti. Man taip dažnai būna, kad aš ką nors sugalvoju, o po to visus tampau už rankovių, klausinėdama ir tardamasi, kaip čia viską padaryti ir įgyvendinti (juokiasi). Iš tiesų, gerus pusę metų ieškojau techninių sprendimų, komandos, kurie padėtų realizuoti visą šį projektą. Džiaugiuosi, kad pavyko atrasti tą kryptį ir sukurti tai, ką sukūrėme. Parodoje „neMATOMAS KELIAS“ visi darbai yra padaryti jungiant tris technikas: fotografiją, kompiuterinę grafiką ir tapybą. Kompiuterinė grafika, tai, be abej,o nėra photoshopas.

Šios trys technikos sąveikauja tarpusavyje ir kiekviename darbe pasireiškia skirtingai, todėl pats kūrybos procesas buvo be galo įdomus. Prieš paskelbiant parodą, turėjome terminus, kada turi įvykti atidarymas, tačiau neįvertinome vieno dalyko. Likus keletui parų iki pristatymo teko ieškotis papildomos pagalbos, nes dažai ant drobių nedžiūvo taip greitai, kaip planavome. Tad visiems teko su fenais stovėti ir džiovinti (juokiasi).

Esate trijų vaikų mama, bet energijos galėtų pavydėti ne viena 20-metė. Tai iš kur ta ugnelė ir energijos bomba?

Jurga Anusauskienė | asmeninio albumo nuotr.

Na, man yra įdomu tai, ką aš darau. Gyvenime esu baisi egoistė: niekada nedarau to, ko nenoriu ar kas man nepatinka. Tačiau viską, ką darau, darau su užsidegimu ir tikėjimu. Tikriausiai tokiu būdu ta energija gimsta savaime. Kaip ir sakiau anksčiau, esu nenuorama, be to, nuo vaikystės draugauju su sportu. Mokiausi Čiurlionio menų gimnazijoje groti smuiku. Man nelabai tai patiko. Ketvirtoje klasėje atradau formulę: sportas lygu trauma, trauma – galiu negroti. Taip ir liko šis įprotis iki dabar (juokiasi).  Šiuo metu turiu tikrai daug kūrybinių idėjų, sumanymų ir dar turiu išlikti moterimi, mama, o visa tai reikia teisingai sutalpinti į dvidešimt keturias valandas, tad pasyvaus laiko tiesiog nelieka.

Manau pirmas žingsnis žmogui būti energingu – sutarimas su pačiu savimi. Antras svarbus dalykas, kaip aš sakau, sveikame kūne, sveika siela. Man labai svarbu, ką aš valgau. Tam esu labai išranki. Nesuprantu žmonių, kurie valgo bet ką. Šiukšlių kibiro psichologija. Maistas visada turi būti kokybiškas. Tačiau visiškai nesilaikau jokių stereotipinių normatyvų. Mane turbūt „nuskalpuotų“ sveikos mitybos propaguotojai, nes viską darau priešingai. Jei neturiu jokio fizinio darbo, iki 15 val.  išgeriu tik porą puodelių kavos. Po to suvalgau keletą kaušinių ir pavyzdžiui sriubos. Taip pat keturis kartus per savaitę vaikštau į sporto klubą. Su jaunėliu lankome kovos menus. Tačiau jau grįžusi po treniruotės aš valgau (juokiasi). Būtent vėlyvuoju metu turiu pavalgyti daug ir sočiai, ir maisto racione tikrai būna ir mėsos, ir bulvių. Jei nepavalgau prieš miegą – jaučiuosi nerami (juokiasi).

Turiu savo 20 minučių rytinę mankštą, kurią atlieku nuo 18 metų. Turiu ir tokią nuostatą, kad iki bet kokio veiksmo keliuosi dviem valandomis anksčiau. Kai dalyvavau kariniame projekte, ten mus keldavo šeštą valandą ryto. Aš keldavausi ketvirtą. Kai projekto dalyviai pirmą dieną kėlėsi šeštą ryto, o aš jau išeidinėjau iš tualeto susitvarkiusi ir pasidažiusi – visi buvo nustebę ir sakė man, kad dar pažiūrėsime, kiek man pavyks taip atlaikyti. Tačiau nematau nei vienos priežasties, kodėl turėčiau keisti tuos įpročius. Nesvarbu, kad kartais eidavome miegoti ir antrą valandą. Kėlimasis anksčiau man suteikia prabangą pabūti su savimi, išgerti kavos bei padaryti apšilimą.

Ne paslaptis, kad Lietuvoje turime daug fotografų, tačiau tik nedaugelis pasiekia aukštumas. Gal turite patarimų jauniesiems fotografams, kaip tinkamai susidėlioti savo planus ir tikslus iš verslo pusės?

Pirmiausia, žmogus turi atsakyti, kodėl jis tą daro. Jeigu tai gimsta iš vidinio poreikio, tai yra didžiulė tikimybė, kad tas poreikis jį nuves į priekį. Nėra to vieno recepto ar laimės, kaip tai padaryti. Jeigu žmogus daro tai su tikslu uždirbti, jis turi pagalvoti, kurioje srityje gali būti stiprus, kodėl ir kaip tai būtų galima greičiausiai realizuoti. Fotografijos spektras yra labai platus: gamta, vestuvės, sportas ir daugelis kitų. Kiekvienoje sferoje reikia atitinkamo įsigilinimo, technikos. Būtina ieškoti savitumo, nes atkartojimas kažko niekur nenuves. Čia kaip ir muzikoje: gali bandyti dainuoti koverius, bet vis tiek jų neatliksi taip gerai kaip originalas ir visada rizikuosi būti sugretinamas ir sulyginamas bei tokiu būdu iš karto parodysi savo kažkokius trūkumus. Tad geriau atlikti kažką savito, kur gali parodyti stipriąsias puses ir būti įdomus.

Ar turite kokį nors norą ar svajonę, kurią vis dar ketinate įgyvendinti? Šokti parašiutu ar vairuoti ralio automobilį…

Kai manęs kas nors paklausia, ko aš dar noriu, pasitikslinu, kiek mes turime laiko ir popieriaus (šypsosi). Visada labai visko ir daug noriu, net praminiau save „noreika“ bei todėl ir sakiau, kad gyvensiu šimtą penkiasdešimt metų, nes turiu bent dalį tų norų įgyvendinti (juokiasi). Amžinai yra dilema, kaip viską suspėti ir susidėlioti laike. Minėjai šuolį parašiutu, na, būtų įdomu – kodėl gi ne. Vairuoti sportinį automobilį man keletą metų siūlė dalyvaujant moterų ralyje ir visur kitur, bet aš griežtai atsisakau, nes per daug gerbiu profesionalus. Matydama, kiek jie daug į tai investuoja, man atrodo visiškai nerimta ir neteisinga šiek tiek pažaidus eiti ten ir pramogauti.

Gal galite papasakoti, kaip gimė knyga „OSCar evoliucija. Vieno Dakaro istorija“?

J. Anusauskienės darbai | asmeninio albumo nuotr.

Tai buvo jau ketvirtoji mano išleista knyga – fotoalbumas. Prieš tai tris išleidau apie keliones kartu su savo buvusiu vyru. Kalbant apie „OSCar evoliucija. Vieno Dakaro istorija“, kaip ir pavadinimas, knygos išleidimas irgi turi įdomią istoriją (šypsosi). Buvo taip, kad Benediktas išreiškė savo mintį, kad fotografija yra vertinga tik tada, kai ji yra čia ir dabar, nes po to ji tampa niekam nereikalinga. Tada aš sau viduje paprieštaravau, kad tikrai nebūtinai, ir pagalvojau kaip galėčiau jam tai parodyti. Kadangi turėjau kaip tik galimybę fiksuoti OSCaro paruošimą Dakarui, mano galvoje gimė idėja sudėti ir sugretinti nuotraukas į vientisą pasakojimą, kaip tam tikromis sąlygomis evoliucionuoja ir sąveikauja dvi asmenybės: Benediktas ir OSCar’as. Sportiniai automobiliai man nėra metalo krūva. Žiūriu į juos, kaip į gyvus darinius.

Ir nors į Dakarą manęs niekas nepasiėmė, aš susitariau su bičiuliais, gavau reikiamos medžiagos ir sukūriau visą vieną knygą. Labai gerai atsimenu: padėjau ją Benediktui ant stalo. Tyla. Savaitė laiko jokių žinių. Jau galvojau, kad vėl kažką prisidirbau (juokiasi). Žinoma, apie tai, kad darysiu šią knygą jam nieko nesakiau. Tai buvo staigmena. Pamenu, kai tą vieną egzempliorių po kurio laiko pamačiau – labiau nuvartyto leidinio nebuvau regėjusi. Supratau, kad Benediktas turėjo savo įvertinimą ir tuomet po kažkiek laiko jis jau pats pasiūlė daryti  visą knygos tiražą. Tada prasidėjo  bendri darbai prie knygos redagavimo ir jos leidybos.

Tikiu, kad turite dienų, kai atrodo, kad nenorite su niekuo bendrauti ar iš viso lipti iš lovos. Kaip save motyvuojate?

Tikrai būna tokių negatyvių dienų, kai tampi, kaip aš sakau, vatiniu meškinu ir supranti, kad reikia daryti tam tikrus darbus, bet tiesiog negali. Tačiau aš savęs neprievartauju. Stengiuosi pabūti, padiskutuoti bei susitarti su savimi. Žinau, kad kitų ir pasaulio nepakeisiu. Bet galiu šiek tiek pakeisti save. Nėra paprasta, bet veiksminga.

Sakėte, kad esate įsimylėjusi. Papasakokite.

Jurga Anusauskienė | asmeninio albumo nuotr.

Esu moteris, kūrėja. Aš visada myliu (šypsosi). Myliu gyvenimą, myliu save, myliu tai, ką veikiu, myliu savo artimus ir brangius žmones. Žinau, kas yra asmeninis gyvenimas ir kas yra viešas, todėl tai, kas man brangu, saugau ir „nekabinu ant skelbinų lentos“.

 

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *