Geležine ledi vadinama Daiva Žeimytė: nei gyvenime, nei darbe absoliučiai nieko nevaidinu

Politikos atstovai viešuose debatuose tarsi lapai jai krenta po kojomis. Įvairiomis temomis su daugeliu skirtingų pašnekovų gebanti diskutuoti – tokia yra Lietuvos ryto televizijos laidų vedėja Daiva Žeimytė. Daugeliui galinti pasirodyti geležinė ir nepalaužiama, Daiva teigia esanti labai jautrus žmogus. Intensyvų grafiką turinti D. Žeimytė papasakojo apie žurnalistiką, pašnekovus bei motyvaciją.

Daiva, kaip gi tavo gyvenime atsirado noras tapti žurnaliste?

Absoliučiai atsitiktinai. Nors dar mokykloje man kur kas geriau sekėsi lietuvių nei matematika, apie tokią profesiją kaip žurnalisto nesusimąsčiau. Visgi tikiu, kad kiekvienam žmogui yra duotas jo kelias, tad anksčiau ar vėliau, pats arba kažkieno pastūmėtas, kiekvienas iš mūsų tame kelyje atsirandame (šypsosi).

Mano atveju pasiūlymo pabandyti padirbėti televizijos žiniose sulaukiau iš televizijos, kurioje įsidarbinau reklamos vadybininke, vadovės. Pasiūlymas buvo labai netikėtas, buvo baisu, tačiau tuo pačiu smalsu pabandyti. Pabandžiau ir supratau, kad nebegaliu sustoti, kad ši profesija yra ne tik tai, ką aš noriu daryti, tai ir mano gyvenimo būdas. Esu labai smalsi, žingeidi, drąsi, mėgstu kalbėti ir bendrauti, esu labai produktyvi, mane labai domina aktualijos, visuomeninis gyvenimas, įvairūs procesai ir jų priežastys. Viskas, ko ir reikia žurnalistui.

O ar buvo kas tave motyvuotų eiti į priekį žurnalistikos keliu?

D. Žeimytė | asmeninio albumo nuotr.

Aplinkybės mano karjeros kelyje taip susiklostydavo, kad aš nuolat turėdavau galimybę išbandyti save naujose srityse. Pradžioje buvau žinių žurnalistė, vos po metų tapau Žinių tarnybos vadove, tada atsirado keletas laidų ir rubrikų, kurias rengiau, vėliau pradėjau rengti tiriamuosius reportažus, tada sulaukiau pasiūlymo vesti kasdienę aktualių pokalbių laidą.

Šiuo metu rengiu tris laidas: „Lietuva tiesiogiai“, „24/7. Savaitės įvykių analizė ir komentarai“ ir „ Kitoks pokalbis“. Moderuoju politinius debatus, vedu renginius ir konferencijas, užsiimu socialiniais projektais. Esu labai darbštus ir atsakingas žmogus, o kai stengiesi iš visų jėgų, kai kiekvienam projektui atiduoti visas savo jėgas, pradeda sektis, į gyvenimą ateina žmonės ir aplinkybės, kurie ir būna postūmis kilti dar aukščiau. Per 15 metų žurnalistinės karjeros buvo ne vienas žmogus, kuris padrąsino, įkvėpė, patikėjo. Esu jiems visiems labai dėkinga.

 

Ar būdama studentė įsivaizdavai save tokiame stiprios, mokančios už save pastovėti ir neieškančios žodžio kišenėje moters amplua?

Kiek save pamenu, visada buvau ta, kuri neieško žodžio kišenėje. Esu labai drąsi – ir ne tik profesinėje srityje. Gyvenime taip pat. Mano gyvenimo aplinkybės taip susiklostė, kad tai, ką turiu, buvau priversta susikurti ir pasiekti pati. Nėra lengva, buvo momentų, kai norėjosi kumščiais į sieną trankyti, bet nieko nėra neįmanomo. Kiekvienas iš mūsų visų pirmiausia esame atsakingas už save, už tai, kaip mes gyvename, kokius tikslus sau išsikeliame. Visada tai labai aiškiai supratau – kad niekas kitas, tik aš pati galiu savimi pasirūpinti. Dėl to nebijau kliūčių – kiekviena kliūtis, nesėkmė  man yra pamoka ir postūmis judėti toliau.  Aš turiu labai konkretų ir aiškų tikslą, žinau, ko noriu ir tikslingai siekiu.

D. Žeimytė, A. Juknevičius ir D. Vaičiulis | asmeninio albumo nuotr.

Turbūt ne vienas pasakytų, turįs auditorijos ar kameros baimę. Ar buvo iškilusios tokios problemos?

Žinoma, tai visiškai normalus jausmas. Pirmi kartai tiesioginiame eteryje buvo košmariški – drebėjo ir balsas, ir kojos, mušė prakaitas (juokiasi). Bet vėlgi prie visko priprantama, visko išmokstama. Tiesiog aš sau neleidžiu jaudintis, turiu keletą nusiraminimo metodų.

Galbūt turi kokių nors baimių, su kuriomis esi susigyvenusi, o gal ir bandai nugalėti?

Kažkada labai bijojau tamsos – netgi miegodavau galvą antklode užsidengusi. Dabar tos baimės nebėra. Nemėgstu varlių – nebijau, bet kažkodėl jų nemėgstu.

O kas tave motyvuoja? Iš kur kiekvieną dieną semiesi motyvacijos?

Saulėta diena, geri žmonės, nuostabūs draugai, mylimas darbas, skanus maistas, geras miegas, kelionės. Nieko ypatingo nedarau, mėgaujuosi ir myliu tai, ką turiu čia ir dabar. Man tai geriausia motyvacija.

Būdama prieš savo pašnekovus esi tarsi geležinė ledi ir kiekvieną jų neretai „suvalgai“. Kaip tapai tokia „aštri“ laidų vedėja?

Kažkaip labai dažnai sulaukiu šio klausimo (šypsosi). Geležinė tikrai nesu, šiaip esu netgi labai jautrus žmogus. Nei gyvenime, nei darbe absoliučiai nieko nevaidinu. Esu tokia, kokia esu. Savo laidose stengiuosi kalbėtis taip, lyg su tuo žmogumi kalbėčiausi prie kavos puodelio – paprastai ir aiškiai, be išsisukinėjimų. Visada labai įsijaučiu į laidos temą, rengiuosi jai visą dieną, be kita ko, esu ne tik vedėja, bet ir žmogus visų pirmiausia, kuriam ne tas pats, kas ir kaip vyksta. Kartais būna tokių pašnekovų, kad norėtųsi ir kokią ausį jiems nusukti (juokiasi). Kadangi to padaryti negaliu, tenka jį aštriau paspausti.

D. Žeimytė ir A. Butkevičius | asmeninio albumo nuotr.

Ar nesusiduri su problema, kad pašnekovai tiesiog atsisako atvykti pas tave į laidą bijodami, kad bus sudoroti žodžiais?

Neatvykusių nebuvo, tačiau ne sykį buvo atėjusių su iš anksto girdėta nuomone apie mane. Vienas netgi sutiko ateiti vien dėl to, kad pažiūrėtų, kaip ta Žeimytė gyvai atrodo (šypsosi). Esu sulaukusi prašymų iš kai kurių pašnekovų draugų, kad jų smarkiai nespausčiau.

Tikiu, kad yra daugelis jaunų būsimų žurnalistų, kuriems tu esi pavyzdys. Gal gali pasidalyti patarimais, ką reikėtų daryti, norint būti pamatytiems ir tiesiog – būti tokiems, kaip Daiva Žeimytė?  

Tokių kaip aš gal daugiau nereikia, užteks vienos Žeimytės (šypsosi). Svarbiausia būti drąsiam ir smalsiam. Nenukabinti nosies, jeigu kažkas nepavyksta. Daug skaityti ir mokytis. Rinktis ne lengvesnį, o sunkesnį kelią. Turėti kantrybės. Daryti tai, ko niekada nedarytum.  Labai tikėti savimi ir turėti aiškų tikslą. Nieko nėra neįmanomo.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *