Išvykę studijuoti į užsienį susikūrė sau darbo vietą ir dabar keliauja po pasaulį

Darbas biure, vadovo priekaištai, sėdimas darbas ir laikas nuo aštuonių iki penkių“ – reto jauno žmogaus svajonė. Jaunoji karta, keičiantis technologijoms ir spartėjant gyvenimo ritmui, nebenori būti sėsli ir galvoti apie pensijos kaupimo fondus. Kiekviena valanda bei minutė yra svarbi. Kiekvieną akimirką norisi praleisti produktyviai, aktyviai, ir tai gali būti savęs atradimai įvairiuose Lietuvos kampeliuose arba užsienio šalyse. Būtent taip savo laimę atrado ir du draugai – Kristupas Šaikus ir Kristijonas Žibutis, kurie po mokyklos įstoję į Danijos universitetą sukūrė savo verslą ir šiuo metu sėkmingai veiklą plečia keliaudami kitose užsienio šalyse. Apie viską nuo pradžių pasakoja Kristupas, kurį pavyko pagauti visai kitame žemyne – Azijoje.

Su Kristijonu nusprendėte studijuoti Danijoje. Kas lėmė tokį pasirinkimą?

Jau nuo jaunų dienų norėjosi tos, paaugliui gerai nesuvokiamos, bet geidžiamos laisvės ir pirmiausia – laisvės nuo tėvų (juokiasi). Todėl dar dešimtoje klasėje tiek aš, tiek ir Kristijonas žinojome, kad Lietuvoje studijuoti neliksime. Nors mokykloje turėjome problemų su lankomumu, tačiau mokėmės gerai. Žinojome, kad yra galimybė rinktis, kur norime studijuoti – tikėtina, kad paims (šypsosi).

Turėjome vyresnių draugų, kurie jau buvo išvykę studijuoti svetur, įskaitant ir Daniją bei Kopenhagos verslo mokyklą (CBS). Su Kristijonu buvome informuoti, kad ten lankyti paskaitas nėra privaloma, o mokslas nemokamas. Ilgai negalvojome. Susėdome kartu su Kristijonu bei dar dviem draugais ir supildėme paraiškas į Danijos universitetus.

Kristupas Šaikus ir Kristijonas Žibutis | asmeninio albumo nuotr.

Prieš stojamuosius apie Daniją beveik nieko nežinojau: nei domėjausi šia šalimi, nei buvau kada lankęsis. Dabar net juokas ima prisiminus, su kokiu „atsakingumu“ viską darėme (juokiasi). Žinojau tik, kad Kopenhagos verslo mokykloje yra man patraukli verslo vadybos programa su ispanų kalba, o kadangi dar paauglystėje pavyko perprasti šią kalbą, buvau įsitikinęs, kad mane tikrai priims. Gavus atsakymą, viskas pavyko dar geriau nei tikėjausi: mane priėmė į dar geresnę, tarptautinio verslo programą, kuri Danijoje laikoma sunkiausia programa, į kurią kas nors gali įstoti. Pamatęs tokį rezultatą supratau, kad tokios dovanos negaliu atsisakyti.

Ar per studijų metus pavyko perprasti danų kalbą?

Studijuodami universitete, danų kalbos savanoriskai pasirinkome nesimokyti. Tuo metu ji pasirodė tiesiog nereikalinga: studijos anglų kalba, visur gatvėje be vargo susikalbėsi angliškai, o ir likti po studijų Danijoje neplanavome. Man vis tiek labiau prie širdies buvo ispanų kalba, todėl, pasinaudojęs mainų programa, išvykau į Ispaniją tobulinti kalbos žinias. Vėliau, pabaigęs studijas ir nusprendęs pasilikti šiek tiek ilgiau Danijoje, greitai supratau, kad pilnavertis čia jausiesi tik mokėdamas vietinę kalbą. Todėl metams laiko pasiėmiau intensyvius danų kalbos kursus, o vėliau jau darbo aplinkoje ir bendraudamas su klientais ją perpratau šiek tiek daugiau.

Turbūt teko girdėti apie Lietuvos universitetų studijų kokybę. Gal galėtum palyginti su Danijos universitetais?

Kristupas Šaikus ir Kristijonas Žibutis | asmeninio albumo nuotr.

Sunku pasakyti. Neišbandęs abiejų – negali lyginti (šypsosi). Bet manau, kad Lietuvos studijų kokybė, ypač tiems, kurie iš studijų nori pasiimti kuo daugiau, yra aukšta. Ypač technologijos srityse, fizikoje, robotikoje. Ne retai net užsienyje tenka girdėti, kaip giriami šių sričių studentai ir specialistai iš Lietuvos. Danija – pirklių kraštas, todėl ten yra stiprios verslo ir ekonomikos studijos. Yra puikios galimybės per ar po studijų įsidarbinti  vienoje iš ten įsikūrusių didžiųjų tarptautinių įmonių. Todėl tokie universitetai, kaip Kopenhagos verslo mokykla (Copenhagen Business School) ar Kopenhagos universitetas, pasaulinių reitingų lentelėje rikiuojasi aukštose pozicijose.

Taip pat Danija pagal gyventojų kiekį turi daugiausiai daktaro laipsnius turinčių žmonių bei tyrėjų vienam gyventojui. Oresund regionas, kuris apima Kopenhagą bei pietvakarių Švediją, dar yra vadinamas Medtech Silicio slėniu. Todėl čia taip pat yra ruošiami aukščiausio lygio mokslininkai bei tyrėjai.

Žvelgiant į Lietuvos švietimo kokybę, priklauso, ar yra atsižvelgiama į reitingus – kiek baigusiųjų įsidarbina per 6 mėnesius po baigimo, ir kaip studentas jaučiasi studijų metu. Galiu pasakyti, kad man patinka Lietuvos universitetų konkursinių balų sistema. Dėl šios priežasties studentai, kurie nori aukštų balų, yra priversti mokytis ne tik paskutinę naktį prieš egzaminą, bet ir semestro metu – juk žinios įsitvirtina tik kartojant, o ne žaibo greičiu sugrūdant per naktį visą informaciją į galvą. Danijoje lankomumo atžvilgiu yra šiek tiek laisviau – ten dažniausiai 100 procentų balo susideda iš galutinio egzamino, todėl dažnas studentas semestro metu daugiau dėmesio skiria kitiems dalykams, pavyzdžiui, pusės etato darbui, o studijuoti mėgina prieš pat egzaminą.

Danijoje švietimo sistema yra taip sudaryta, kad studentas turėtų galimybę dirbti 20 valandų per savaitę, tokiu būdu dar ir gaudamas stipendiją. Dėl to didžioji dauguma studentų jau magistro ar net bakalauro studijų metu mėgina įsitvirtinti pagal pasirinktas studijų kryptis atitinkamose įmonėse ar organizacijose. Tokiu būdu teorinės studijų žinios sėkmingai praturtinamos praktine patirtimi ir naudingais kontaktais ateičiai.

Kristupas Šaikus ir Kristijonas Žibutis | asmeninio albumo nuotr.

Vis dėlto manau, kad vyrauja keletas aspektų, kurie Danijos universitetus iškelia aukščiau mūsiškių. Yra darbų grupės, diskusijų paskaitos ir ypač po paskaitų metu paremtas mokymasis. Danijos universitetuose taip pat labai populiarus yra mokymosi metodas, ypač ruošiant vadovus, kuris paremtas 10-20-70 taisykle: 10 procentų mokomasi iš paskaitų, 20 procentų bendraujant su kitais ir 70 procentų iš praktikos arba individualiai studijose.

Drįsčiau teigti, kad Danijos universitetai yra puikus pavyzdys, kad pačios paskaitos gali sudaryti tik 10 procentų bendro mokymosi. Tokiu būdu paliekama tikrai daug laiko mokytis individualiai iš kitų ir ypač pačiam su savimi.

Panašu, kad tarptautinio verslo studijos nepraėjo veltui. Su Kristijonu įkūrėte savo įmonę „Match my thesis“. Kaip kilo tokia verslo idėja?

Pamenu, kad su Kristijonu kaip tik baiginėjome savo bakalaurinius darbus. Tuo metu gyvenome kartu, bet tezes rašėme atskirai. Jis apie McDonalds ir Burger King akciją krizės metu, o aš apie Indijos korporacijų tiesiogines užsienio investicijas. Trumpai tariant, atlikinėjome nuobodžius dalykus, kaip ir dauguma (juokiasi).

Vieną dieną Kristijonas užlipo laiptais pas mane į antrą aukštą ir pasakė, kad jį jau iki gyvo kaulo įgriso rašyti ir ieškoti tos pačios, nuobodžios informacijos savo tezei, kurios tikrai ne vienas studentas jau yra ieškojęs ir radęs. Juokinga, tačiau susierzinimo vedinas, Kristijonas ištarė ir pirmąsias mūsų verslo gaires, kai pasakė, kad galėtų būti studentams kokia pasaulinė tezių duombazė, iš kurios galėtų greičiau susirinkti trūkstamos informacijos. Ši mintis mums labai patiko.

Taip pradėjome žiūrėti į visą su tezėmis ir rašto darbais susijusią rinką. Nors duombazės, kurios norėjome pradinėje vizijoje, taip ir nebekūrėme, bet labai greitai atradome, kad projektų kokybė ir vertė gali būti žymiai pagerinta, kai studentas dirba su esama „problema“ bendradarbiaudamas su realia įmone. Taip ir paleidome platformą Match My Thesis, kurioje studentai ir  verslo įmonės gali atrasti vieni kitus ir dirbti su įdomiais projektais.

Kokia buvo verslo pradžia? Tikiu, kad įsisukti prireikė laiko ir kantrybės…

Kristupas Šaikus | asmeninio albumo nuotr.

Kvaila ir smagi (juokiasi). Buvome visiškai žali, kai pradėjome dirbti su šiuo projektu. Nepaisant verslo studijų, nelabai suvokėme nei, kaip pradėti smulkųjį verslą Danijoje, nei kaip veikia jau sparčiai besisukantis didžiulis verslas, o juk užsibrėžėme, kad tikslinis klientas turi būti didelės įmonės, nes būtent jos turi begales įdomių problemų projektams bei domisi jaunais talentais. Todėl, kurti produktą pradėjome ne nuo to galo –  nuo studentų, kuriems produktas yra nemokamas,  o priešingi nei darėme, reikėjo daugiau dėmesio skirti perprantant ir apsibrėžiant, kas yra tavo mokus klientas (šypsosi). Tačiau išmokome savo pamoką, pažinome studentus, susilaukėme jų pripažinimo ir atpažinimo.

Taip pat mūsų pradžią šiek tiek apsunkino ir tai, kad nepaisant mano mėginimų studijuoti danų kalbą, nei aš, nei Kristijonas nebuvome tikri danai, laisvai kalbantys daniškai ir turintys tinkamų kontaktų. Viską teko prasimušti savo pačių rankomis ir kojomis. Gerai, kad Kristijonas karatistas, tai kojomis neblogai praskynė mums kelią (juokiasi). O jei rimtai, tai kantrybė ir ilgi liežuviai padėjo pasiekti savo.

Kaip pavyko prisivilioti dirbti kartu tokias įmones kaip “DXC Technology” ar “Novo Nordisk”?

Kristupas Šaikus ir Kristijonas Žibutis | asmeninio albumo nuotr.

Iš tikrųjų sunku pasakyti (šypsosi). Na, mes kojos ant kojos sudėję niekada nesėdėdavome, nelaukdavome, kol mūsų paprašys ką nors padaryti. Patys skambindavome ir mėgindavome prisivilioti klientus. Daug prisidėjo ir tai, kad vos paleidus savo platformą, susilaukėme skambučio iš tuo metu didžiausios Danijos įmonės Maersk, su kuria vėliau turėjome sėkmingą IT projektą. Tai padėjo susilaukti pripažinimo bei pritraukti dėmesį ir iš kitų didžiųjų verslo žaidėjų. O vėliau jau augo mūsų žinios, pasitikėjimas ir atpažinimas. Susikūrėme tarp studentų ir įmonių atpažįstamą įvaizdį.

Manau buvome lankstūs, kantrūs ir tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Teisingų žmonių dėka pažinome įmones ir jų problemas, geriau bei tinkamu metu pateikėme patrauklius pasiūlymus. Visą laiką stengėmės ir stengiamės dabar pristatyti geresnį rezultatą nei iš mūsų yra tikimasi.

Kiek žinau, šiuo metu negyvenate biuro ritmu. Kaip kilo mintis susikrauti lagaminus ir dirbti iš vis skirtingų pasaulio kraštų?

Kristupas Šaikus ir Kristijonas Žibutis | asmeninio albumo nuotr.

Mano ir Kristijono mąstymo racionai nėra ilgi ir racionalūs (juokiasi). Panašiai kaip ir su sprendimu studijuoti Danijoje, taip ir su idėja keliauti. Susėdome praėjusio gruodžio vakarą po darbų ir pasakėme, kad turime pakeliauti. Abu seniai to troškome ir matėme tai kaip kitą asmeninio tobulėjimo žingsnį. Įšmokome juodai dirbti, po 14 valandų per dieną, todėl nusprendėme, kad dabar atėjo laikas išmokti pasiekti tokių pačių ir geresnių rezultatų tik su 4 valandomis per savaitę (juokiasi). Mūsų susėdimas truko 30 minučių, nes ir kalbėti nebuvo daug ko – važiuojam? Važiuojam! Visa tai truko vieną minutę. Likusį laiką, tai yra 29 minutes, galvojome, nuo kurios šalies pradėsime kelionę (juokiasi).

Žinoma,  verta paminėti ir tai, kad abu troškome pakeisti aplinką, susilaukėme dėmesio iš įmonių kitose rinkose bei, prieš išvykdami, sėkmingai automatizavome savo platformą ir užsitikrinome klientus kitiems metams. Todėl terpė ir laikas buvo geriausi. Šiuo metu jau trečią mėnesį sėkmingai dirbame nuotoliniu būdu keliaudami.

Tikriausiai dalyvaujate ir įvairiose parodose, o gal ir neišvengiamai tenka būti tam tikruose susitikimuose. Ar turite komandą, kuri likusi Danijoje?

Tokios, pavadinkime, pastovios komandos ar darbuotojų šiuo metu Danijoje neliko. Turime daug pasekėjų ir partnerių, tačiau automatizavus verslą sėkmingai vystome ir dviese.

Anksčiau dalyvavome įvairiose parodose bei susitikimuose, manėme, kad tai yra būtina verslo dalis. Bet laikui bėgant suradome savo geriausius kanalus kaip pasiekti įmones ir studentus, kurie nereikalauja būti fiziškai vienoje vietoje. Juk turime internetą (šypsosi). Susitikimus taip pat perkelėme į internetinį ar telefoninį variantą. Kavą gali pagurkšnoti ir žiūrėdamas vienas į kitą per Skype (šypsosi).

Tai koks gi jūsų kelionių maršrutas?

Kristupas Šaikus | asmeninio albumo nuotr.

Pradėjome nuo Gruzijos ir Armėnijos. Prisiragavome vyno, pirmą kartą nusiverčiau nuo slidžių, nes taip niekada ir nebuvau išvykęs į kalnus slidinėti. Vėliau trumpam aplankėme draugus Dubajuje. Po jo praleidome mėnesį Nepale. Kristijonas pameditavo, aš po pusnis Himalajuose blaškiausi. Na ir dabar leidžiame paskutines dienas Tailande, kuriame mėnesį laiko mėgavomės geru maistu bei masažais (juokiasi). Vėliau laukia Malaizija ir gegužės 13 – ąją Kinijoje vykstantis Didžiosios kinų sienos maratonas. Su Kristijonu prisigalvojome iššūkių – bėgsime 42 kilometrus laiptukais aukštyn ir žemyn. Po Kinijos didelių planų neturime, norime aplankyti Tokiją, aš asmeniškai noriu pamatyti Filipinus ar Bali. Taip pat birželio mėnesį Indijoje turime vestuves – tuokiasi mūsų buvęs darbuotojas iš Match My Thesis. Turėtų būti smagi šventė (šypsosi). Dar norėčiau Bolivude suvaidinti (juokiasi)…

Ar nepasiilgsti Lietuvos?

Pasiilgstu mamos gaminamos baltos mišrainės, skanaus lietuviško alaus ir penktadienio vakaro su gerais draugais (šypsosi).

Po visų kelionių svarstome sugrįžti į Lietuvą. Šiuo metu su Kristijonu ieškome naujų idėjų ir projektų, kuriuos galėtume įgyvendinti gimtinėje bei esame atviri pasiūlymams.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *