Buvęs Lietuvos rankinio rinktinės narys atrado aistrą kalnams

Kai tavo plaukus stingdo šaltis, o į kvėpavimo takus vis sunkiau patenka oras, kai vienas netinkamas žingsnis – ir tu jau prarajoje, supranti, koks gyvenimas yra trapus, ir pradedi jį žymiai labiau vertinti. Atradęs savyje ir žmonėse, su kuriais keliavai, kažką naujo, grįžęs iš kalnų, keliauji tiesiai į rankinio aikštelę, kurioje, sugiedojęs Lietuvos himną, pasineri į rimtas sportines kovas. Tokiu gyvenimo ritmu gyvena alpinistas, buvęs Lietuvos rankinio rinktinės žaidėjas Šarūnas Sakalauskas. Pakalbėjome apie atsiradusią aistrą kalnams, pavojingas situacijas ir rankinį.

Buvai rankininkas, o dabar – alpinistas. Papasakok, kaip tavo gyvenime atsirado kalnai?

Š. Sakalauskas | asmeninio albumo nuotr.

Dažnai žmonės patys atranda sritį, kurioje jie nori dirbti ir tobulėti. Mano atveju buvo šiek tiek kitaip. Nei aš atradau kalnus, nei jie mane. Juos man parodė tėtis. Ko gero, jau nuo vaikystės man buvo įskiepyta, kad teks propaguoti aktyvų gyvenimo būdą.

Tėtis vadovauja turizmo klubui ir ankščiau dažnai organizuodavo aktyvias keliones Lietuvoje. Tad nuo mažens, į jas įsiprašydavau ir aš. Eiti, plaukti, pamatyti gamtą – tai buvo mano savastis. Tad, kai tėčiui pradėjo siūlyti būti gidu kelionėse kalnuose, su ašaromis akyse prašydavau, kad pasiimtų ir mane. Na ir kaip manote, ar mane pasiėmė? Žinoma, kad taip! (Juokiasi). Būdamas dešimties, pirmą kartą pamačiau tą grožį, kuris dabar tapo mano gyvenimo aistra ir darbu. Kaip pagalvoju – sekėsi man, juk tiek daug vasarų praleidau kalnuose. Įgijau nemažai patirties. Būdamas šešiolikos jau vedžiau pirmąją grupę į kalnus. (Šypsosi) Tai darau sėkmingai iki dabar. Ir už tai turiu padėkoti visai šeimai, kuri visuomet palaikė. Ačiū Jums.

Ar nebuvo baisu prieš pirmąjį kopimą?

Manau kiekvieną kartą prieš darant kažką, kas padidina adrenalino kiekį kraujyje, būna baisoka. Aš buvau ne išimtis. (Šypsosi) Taip, kalnai yra masyvūs ir aukšti. Bet galiu pasakyti, kad vaikams jie atrodo dar didesni. Kalnuose vaikus galima skirstyti į dvi grupes: beždžionėles, kurios nieko nebijo, arba tuos, kurie bijo. (Juokiasi)

Prisipažinsiu, pirmomis dienomis buvau tas, kuris bijojo. Bet prie visko priprantama, akys ir kojos priprato taip pat, o ir drąsa atsirado gana greitai. Žinoma, važiuojant į naujas ir aukštesnes vietas, baimės jausmas ir jaudulys vis atsirasdavo, tačiau tai visiškai normalu. Ir dabar sakau, kad visiškas atsipalaidavimas ar baimės nebuvimas gali tiesiog privesti prie traumos kalnuose.

Papasakok, koks buvo ekstremaliausias nuotykis keliaujant į kalnus?

Kita įspūdinga kelionė.. Kodėl įspūdinga? Nes jas, ekstremalias keliones, prisimeni visam laikui. Kai pirmą kartą kopėme į Monblaną (Mont Blanc, aukščiausias Vakarų Europos ir Europos Sąjungos kalnas), metų buvo ne tiek ir daug – 15. (Juokiasi) Oras buvo tragiškas. Tą dieną jis nusinešė trijų lietuvių gyvybes. Buvome šalia kalnų trobelės. Kol laukėme visos grupės, nusprendžiau patikrinti taką priekyje. Nebuvau užsidėjęs tam skirtų batų, nepasiėmęs ledkirčio. Kvaila? Tikrai taip. Einant link trobelės papūtė vėjas, o kalnuose jis gali tikrai daug. Taigi papūtus vėjui pajutau, kad guliu veidu į sniegą ir čiuožiu žemyn link skardžio, tačiau instinktai buvo greitesni nei leidimasis. Susistabdyti rankomis ir pirštais pavyko prieš pat skardį žemyn. Sako, reikia mokytis iš savo klaidų, taip – aš pasimokiau. Bet geriau būti gerai pasiruošus ir jų nedaryti, nes tokiose situacijose tos klaidos gali būti paskutinės. Todėl, vesdamas grupes į kalnus, sakau: geriau bijokite visko ir būkite pasiruošę, taip išvengsite aplaidumo ir klaidų.

Ar kopimas į kalnus reikalauja specialaus fizinio pasiruošimo?

Š. Sakalauskas | asmeninio albumo nuotr.

Labai priklauso nuo to, kur keliauji. Nekalbėsiu apie Everestą ir kitus techniškai sudėtingus kalnus, kur reikia laipioti uolomis ir panašiai, ten pasiruošimo reikia. Paprastam mirtingajam, kuris nori aplankyti Slovakijos Tatrus, Alpes ar kitas populiarias kryptis, specialaus pasiruošimo nereikia. Na, žinoma, tie, kurie visiškai ignoruoja judėjimą, kvėpuoti ir judėti aukštyn kalnuose būtų sudėtingiau, tačiau sugeba ir tokie. Reikia tik noro ir kompanijos, kuri tave palaikytų! Arba vadovo. (Juokiasi) Tad kalnai yra visiems! Ir mažiems, ir dideliems, ir brandaus amžiaus žmonėms. Keliaukite į juos!

Kokia kelionė tau buvo labiausiai  įsimintina?

Labiausiai man įsiminusios kelionės buvo būtent ta pavojingiausia, kurios istoriją papasakojau, ir tos vietos, į kurias keliauju pirmą kartą. Mano manymu, daugiausia įspūdžių palieka kelionės, kuriose keliauji su grupe. Naujos draugystės, emocijos, kuriomis gali dalytis su kitais, linksmi vakarai. Tai tikrai garantuoti dalykai.

Ar galėtum išvardyti, kiek ir kokius kalnus jau esi įveikęs?

Gaila, tačiau skaičių, kiek kartų esu buvęs kalnuose, pamečiau gana seniai. Aplankytas šalis, žinoma, prisimenu visas. Tai didelė dalis Europos. Daugiausia Centrinė ir Vakarų Europa. Dažniausiai tenka keliauti į Slovakiją ir Austriją. Keliauti ir pamatyti norisi vis daugiau, net šio interviu klausimus atsakinėjau būdamas Maroke, Atlaso kalnuose.

Ar tiesa, kad pasiekus kalno viršūnę daug kas skiria laiką meditacijai?

Š. Sakalauskas | asmeninio albumo nuotr.

Ar tikslas yra pasiekti viršūnę? Taip. Iš tiesų, meditacija ir žavėjimasis kalnais vyksta viso žygio metu. Tai kažkas tokio, ko nepapasakosi žodžiais, tai reikia patirti. Dažnai būna, kad žmonės skundžiasi, kad sunku, ir nori greičiau nusileisti. Kartais supratimas, kad kalnai – tai daugiau nei fantastika, ateina vėliau. Kartais net vos grįžus namo supranti, kad nori grįžti atgal. Šį dalyką vadiname Kalnų liga. Ir ji lyg virusas užkrečia visus, nemeluoju.

Be šio užsiėmimo, esi ir rankinio žaidėjas. Kaip sekasi suderinti šiuos du malonumus?

Taip, žaidžiu rankinį jau daug metų. Anksčiau šiuos du dalykus pavykdavo suderinti, nes paprastai į kalnus keliaudavau vasaros metu. Dabar, kai atsirado daugiau krypčių ir kitų tipų kelionių, suderinti šias dvi aistras yra sunku. Praėjusio rankinio sezono pradžią teko praleisti dėl kelionių. Vėliau išvykau žaisti į Austriją. Kitas rankinio sezonas tampa dar didesniu galvosūkiu.

Buvai ir Lietuvos rankinio rinktinės narys. Kokios emocijos užklumpa žaidžiant tarp geriausių?

Žaidžiau Lietuvos rinktinėje praėjusių metų atrankos cikle. Šiais metais likau tarp kandidatų. Ko gero dėl to, kad daugiau keliauju nei žaidžiu. (Šypsosi). Jausmas stovėti su vyrais ir dainuoti Lietuvos himną aikštelėje yra nuostabus. Visada troškau ginti Lietuvos garbę tokio lygio varžybose. Išsipildžius šiai svajonei, jaučiuosi labai laimingas. (Šypsosi)

Tai vis dėlto, kas artimiau – rankinis ar kalnai?

Š. Sakalauskas | asmeninio albumo nuotr.

Geras klausimas. (Juokiasi) Dažnai pats save apgaudinėju ir keičiu nuomones kas savaitę. Kai žaidžiu tik rankinį, atrodo, kad darysiu tik tai ir stengiuosi atiduoti visą save treniruotėse ir varžybose. Kai keliauju, noriu pamatyti dar ir dar bei parodyti žmonėms, kokie nuostabūs yra kalnai.
Bet tenka pripažinti, kad rankinis yra laikinas dalykas. Sveikatą reikia branginti, ir sportas – tik hobis.
Kelionės, kalnai – tai man amžina.

Į kalnus lipi ir kaip gidas. Ar žmonės, keliaujantys su tavimi, turi kažkaip specialiai pasiruošti?

Keliaujančius kartu visuomet stengiuosi kuo geriau paruošti prieš žygį. Kelionės metu saugau juos kaip savo vaikus (Juokiasi). Tad jokių incidentų niekada neįvyksta. Pabelskime tris kartus į medį. (Juokiasi) Žinoma, raumenų skausmo ar savijautos dėl maisto, aukščio ar temperatūros neišvengsi, tai normalu. Rengiu ir vedu keliones į kalnus turistiniais maršrutais ir trasomis, kurios yra saugios, tad specialaus paruošimo iš turistų nereikalaujame.

Ką pasakytum tiems, kurie vis dar svarsto, ar verta keliauti į kalnus?

Kai kas mus laiko „kosmonautais“. Tačiau noriu pabandyti atsakyti, kodėl mes, kalniečiai, grįžtame į kalnus.

Būdamas kalnuose, tu supranti, kad apačioje žmonės, gyvenantys įprastą gyvenimą, dažniausiai viską daro dėl materialinės savo gerovės, pinigų ir daiktų. Jie vieną galvoja, o kitą sako, siekia asmeninės naudos, nesusimąstydami apie kitus. Kalnuose viskas kitaip: čia išmoksti branginti ne tik savo, bet ir kitų gyvybę – nuo bendrumo priklauso kelionės saugumas. „Dirbame taip, kad net jaučiame vienas kito mintis. Dalijamės viskuo, ką turime: maistu, daiktais. Net pavargę nenustojame galvoti apie kitus. Taip vėl išmoksti vertinti svarbiausius dalykus: meilę, draugystę, ištikimybę, pagarbą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *